Mitai apie laikrodžius buvo ir tebėra labai gajūs.
Vieni atkeliavo dar iš sovietmečio, kiti gimė marketinge, o dalis iki šiol kartojami taip dažnai, kad žmonės juos priima kaip faktą.
Šie mitai apie laikrodžius dažnai skamba įtikinamai, tačiau realybėje daug kas atrodo visai kitaip nei reklamoje ar populiariuose įsitikinimuose.
Per daugelį metų dirbant su laikrodžiais tampa aišku viena:
labai daug problemų prasideda ne nuo gedimo, o nuo klaidingo supratimo apie tai, kaip laikrodis iš tikrųjų veikia.
1. Vienas dažniausių mitų apie laikrodžius – „30 m“ reiškia, kad galima maudytis
Tai vienas dažniausių mitų.
Žymėjimas „30 m“ arba „3 ATM“ nereiškia, kad laikrodis skirtas vandeniui.
Dažniausiai tai reiškia tik bazinį atsparumą:
- lietui,
- rankų plovimui,
- atsitiktiniams purslams.
Realybėje nemaža dalis laikrodžių pradeda rasoti ne po nėrimo, o po:
- dušo,
- pirties,
- staigių temperatūrų pokyčių,
- senų tarpinių,
- neužsuktos karūnėlės.
Būtent drėgmė yra viena dažniausių priežasčių, kodėl laikrodis vėliau atsiduria taisykloje.
👉 Plačiau apie realų laikrodžių atsparumą vandeniui: čia
2. „Swiss Made“ visada reiškia aukščiausią kokybę
„Swiss Made“ yra svarbus ženklinimas.
Tačiau jis negarantuoja, kad visi tokie laikrodžiai yra vienodo lygio.
Per pastaruosius dešimtmečius laikrodžių industrijoje labai stipriai išaugo gamybos optimizacija:
- plonesnės konstrukcijos,
- mažesni kaštai,
- supaprastinti mazgai,
- didesnė automatizacija.
Todėl du laikrodžiai su „Swiss Made“ užrašu gali turėti visiškai skirtingą:
- surinkimo kokybę,
- ilgaamžiškumą,
- remontuojamumą,
- mechanizmo stabilumą.
Kartais didelę kainos dalį sudaro vardas ir marketingas, nors pats mechanizmas ar bendra laikrodžio konstrukcija nebūtinai proporcingai skiriasi nuo gerokai pigesnių modelių.
👉 Plačiau apie kvarciniu mechanizmų skirtumus: čia
3. „Safyrinis stiklas nedūžta“
Safyrinis stiklas iš tiesų yra labai atsparus įbrėžimams.
Tačiau tai nereiškia, kad jis visiškai atsparus stipriems smūgiams.
Ir čia žmonės dažnai painioja du visiškai skirtingus dalykus:
- atsparumą braižymui,
- atsparumą smūgiui.
Safyras yra labai kietas, tačiau stiprus kampinis smūgis gali jį suskaldyti.
Praktikoje būna situacijų, kai:
- mineralinis stiklas lieka sveikas,
- o safyrinis skyla.
Ypač po kritimų ant plytelių ar kampinio kontakto su metalu.
👉 Plačiau apie safyrinio ir mineralinio stiklo skirtumus: čia
4. Automatinis laikrodis tarnauja amžinai
Mechaninis laikrodis gali tarnauti labai ilgai.
Tačiau tik tada, jei yra prižiūrimas.
Viduje dirba:
- dantračiai,
- ašys,
- balansai,
- tepalai,
- spyruoklės.
Laikui bėgant tepalai sensta, tirštėja arba išdžiūsta.
Tuomet pradeda didėti trintis ir dėvėjimasis.
Todėl net brangus mechaninis laikrodis nėra „amžinas“ be reguliarios priežiūros.
Kartais žmonės servisą atideda tiek ilgai, kad vietoje profilaktikos tenka keisti jau susidėvėjusias detales. Kvarcinis ar mechaninis laikrodis – kuo jie iš tikrųjų skiriasi. čia
5. Kuo daugiau „akmenukų“ – tuo geresnis laikrodis
Šis mitas buvo ypač gajus sovietmečiu.
Daugelis tikėjo, kad kuo daugiau laikrodyje „akmenukų“, tuo jis vertingesnis ir kokybiškesnis.
Iš tiesų mechaniniuose laikrodžiuose naudojami sintetiniai rubinai, skirti:
- mažinti trintį,
- stabilizuoti mechanizmo darbą,
- mažinti dėvėjimąsi.
Tam tikra prasme daugiau akmenų tikrai galėjo reikšti sudėtingesnį mechanizmą.
Pavyzdžiui, automatiniai mechanizmai natūraliai reikalavo daugiau atraminių taškų nei paprastesni rankinio prisukimo modeliai.
Tačiau vėliau akmenų skaičius tapo ir marketingo dalimi.
Kai kuriuose mechanizmuose papildomi akmenys realios naudos beveik nebesuteikdavo, tačiau didesnis „Jewels“ skaičius ant ciferblato atrodė prestižiškai ir kūrė aukštesnės klasės įspūdį.
Svarbu suprasti ir tai, kad šie akmenys nėra juvelyriniai brangakmeniai.
Dažniausiai tai sintetiniai rubinai, kurių vertė nėra didelė, todėl pasakojimai apie „išimtus akmenukus“ dažniau buvo mitai nei realybė.
6. Seni „auksiniai“ laikrodžiai viduje pilni aukso
Dar vienas labai gajus mitas iš praeities.
Sovietmečiu nemažai žmonių buvo įsitikinę, kad senų laikrodžių mechanizmuose slepiasi daug aukso, todėl laikrodininkai neva „išsiima vertingas detales“.
Realybėje dauguma mechanizmų buvo gaminami iš:
- žalvario,
- plieno,
- nikeliuotų lydinių.
Vertingiausia dalis dažniausiai būdavo pats korpusas arba jo padengimas, o ne mechanizmo vidus.
Taip, kai kurie seni laikrodžiai iš tiesų turėjo:
- auksinius korpusus,
- paauksuotus elementus,
- retesniais atvejais – tam tikras aukso lydinio detales.
Tačiau pats mechanizmas dažniausiai nebuvo „auksinis“, kaip daugelis įsivaizdavo.
Įdomu ir tai, kad anuomet dalis žmonių laikrodžio kokybę vertindavo pagal:
- aukso kiekį,
- akmenukų skaičių,
- svorį,
- ar užrašą ant ciferblato.
Tačiau realų mechanizmo ilgaamžiškumą daug dažniau lemia:
- konstrukcija,
- surinkimo tikslumas,
- priežiūra,
- ir mechanizmo kokybė,
o ne mitais apaugusios detalės.
7. Brangesnis laikrodis visada turi geresnį mechanizmą
Išoriškai du laikrodžiai gali atrodyti panašiai.
Tačiau jų kainos skirtumas kartais būna milžiniškas.
Ir ne visada dėl mechanizmo.
Dalis žmonių moka:
- už vardą,
- marketingą,
- reklamą,
- istoriją,
- statuso simbolį.
Tuo tarpu skirtingų kainų laikrodžiai kartais naudoja labai panašius ar net tuos pačius mechanizmus.
Žinoma, brangesnis laikrodis gali turėti:
- geresnį korpuso apdirbimą,
- aukštesnio lygio surinkimą,
- tikslesnes tolerancijas,
- solidesnes medžiagas.
Tačiau didesnė kaina ne visada reiškia proporcingai geresnę mechaniką.
Todėl vertinant laikrodį svarbu žiūrėti ne tik į logotipą ar kainą, bet ir į:
- konstrukciją,
- surinkimo kokybę,
- ilgalaikį patikimumą,
- serviso galimybes.
Pabaigai
Dalis šių mitų apie laikrodžius atkeliavo dar iš laikų, kai informacijos buvo mažai, o daug kas perduodama iš lūpų į lūpas. Tačiau net ir šiandien kai kurie įsitikinimai vis dar labai gajūs.
Būtent todėl mitai apie laikrodžius dažnai išnyksta tik tada, kai žmogus pirmą kartą susiduria su rimtesniu gedimu ar realia eksploatacija.
